Meilė šuniui, kaip byloja išmintis, turėtų būti ribota. Prasitark apie savo jausmų šuniui gilumą – kaip jūs prisirišę vienas prie kito, kokie svarbūs jūsų savitarpio santykiai – ir iškart rizikuoji būti apkaltintas tam tikromis neurozėmis: neva tu perkeli meilę žmogui į meilę gyvuliui, kas yra iškreipta; neva tu antropomorfizuoji, kas yra naivu ir neišmintinga; neva tu iškeiti savo nesąmoningą vaiko/sutuoktinio/šeimos troškimą į šunį, kas yra graudu ir beviltiška.

Vaikams leidžiama puoselėti meilę šunims: tai atrodo ne tik miela ir normalu, bet ir moraliai priimtina, nes rūpinimasis naminiu gyvūnėliu ugdo atsakomybę ir gailestingumą, o dėl palyginti trumpos augintinio gyvenimo trukmės, vaikas mokomas ir įveikti netektį. Dėka pastaraisiais metais išaugusios tolerancijos šunų-terapeutų panaudojimui slaugos namuose ir ligoninėse, pagyvenusiems žmonėms ir ligoniams taip pat leidžiama turėti tam tikro laipsnio prisirišimą prie naminių gyvūnų. Tačiau iš visos likusios žmonijos dalies tikimasi, kad savo jausmus, skirtus šuniui, jie laikytų užgniaužtus ir sudėliotus į dėžutę pavadinimu „Tai tik šuo“. Ir jei jie to nedaro, kitiems žmonėms atrodo šiek tiek keistais ar net bauginančiais.

Visi šunys gyvena per trumpai, net ir tiek, kurie gyvena ilgai. Ar tikrai skiriate savo šuniui pakankamai laiko, dėmesio,  rūpesčio? Ar jūsų šuo žino, kaip stipriai jūs jį mylite?

Parengta pagal: Caroline Knapp “Pack of two – the intricate bond between people and dogs”, 1999.